Birželio 29-ąją švęsime Lietuvos pasieniečių dieną ir sveikinsime kolegas, saugančius ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos sieną.

Nors pasieniečio tarnybos niekuomet neapibūdintum kaip lengvos, pastarieji metai atnešė itin sudėtingų iššūkių. Taigi, minint pasieniečių profesinę šventę, apie šią sritį kalbamės su pareigūnu, kuris yra ir sektinas pavyzdys, ir puikus Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) ambasadorius.  

Remigijus Burba VSAT dirba jau 26-erius metus. Tarnybą pradėjęs pasieniečiu, jis pakilo iki specialisto pareigų Lavoriškių užkardoje, keletą metų dirbo Vilniaus rinktinės Gintaro Žagunio užkardos vado pavaduotoju, o 2021 m. buvo paskirtas į Tribonių pasienio užkardos vado pareigas. Tuomet jam suteiktas vidaus tarnybos pulkininko leitenanto laipsnis. Svarbu paminėti ir tai, kad Remigijus yra aktyvus Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos Tarybos narys.

***     

- Ką Jums reiškia Lietuvos pasieniečių diena?

- Man, kaip ir kiekvienam profesionalui, gerbiančiam savo profesiją, ši diena svarbi. Per ją sveikiname vieni kitus, taip pat susisiekiame ir su buvusiais pasieniečiais. Visuomet stengiuosi šią dieną paminėti, dalyvauju VSAT renginiuose. Tiesą sakant, šiemet ir atostogas planavau taip, kad jos baigtųsi iki Pasieniečių dienos ir galėčiau švęsti su kolegomis.

Lietuvos pasieniečių diena svarbi ne tik man, bet ir mano artimiesiems. Pavyzdžiui, mano mamai – ji didžiuojasi užauginusi pasienietį.

- Kokios istorijos Jums labiausiai įsiminė?  

- Matyt, kiekvienam įsimena visi pirmi kartai. Man taip pat atmintyje įstrigo pirmieji sulaikyti kontrabandistai, kada pirmomis tarnybos dienomis, slapukaudami prie valstybės sienos, pastebėjome artėjančius pažeidėjus. Pamenu, kraujas užvirė. Tąkart sulaikėme du alkoholinius gėrimus gabenančius asmenis.

Dažnai prisimenu ir pirmąkart panaudotą tarnybinį ginklą. Dar dirbant Lavoriškių užkardoje, tamsiu paros metu patruliuodamas vienas miške, pastebėjau automobilio šviesas. Tarnybiniu visureigiu blokavau miško keliuką, bet kontrabandistai lengvai nepasidavė – taranavo mano visureigį. Juos teko stabdyti šūviais. Dabar prisiminus tą įvykį, galvoju, ar vertėjo taip rizikuoti, tačiau adrenalinas daro savo. Matyt, pasielgčiau taip pat. Tuo ir žavus mūsų darbas.

- Kaip VSAT pasikeitė nuo Jūsų karjeros pradžios?

- Man, ketvirtį amžiaus ištarnavusiam pasienyje, tikrai gerai matosi, kaip stipriai pasikeitė VSAT: nuo aprūpinimo iki požiūrio į pareigūną.

Pradėjus tarnybą 1998 m., valstybės siena net nebuvo demarkuota. Išleisdavo sargybą miške, žinojai, kad „kažkur ten“ – jau Baltarusija. Amunicija minimali: ginklas ir radijo stotis. Šiandien  turime aiškiai pažymėtą valstybės sieną, nuo Baltarusijos esame atsiriboję inžineriniais įrenginiais, siena stebima moderniomis vaizdo stebėjimo kameromis. Pareigūnai aprūpinti nauja uniforma, patruliuoja patikimais visureigiais, yra apginkluoti nauja vakarietiška ginkluote bei visiems atvejams reikalinga amunicija (nuo neperšaunamų liemenių iki nešiojamų kūno kamerų, antidroninės įrangos ir pan.). Tik dirbk ir turėk polėkį viskam išnaudoti!                                                                     

Dabar griežtai vykdoma darbo laiko apskaita. To nebuvo prieš kelis dešimtmečius, kai tekdavo dirbti tiek, kiek reikia; kaip pasieniečiai sakydavo – „Tėvynės labui“. Laiko skiriama net savarankiškam fiziniam pasirengimui. Jis patenka į darbo laiko apskaitą, apie ką anksčiau net nekalbėta. Be abejo, prie viso to prisidėjo ir profesinės sąjungos: su jomis VSAT bendradarbiauja, įtraukdama jų atstovus į komitetus, komisijas, darbo grupes.

- Kaip tarp analogiškų kitų šalių tarnybų atrodo Lietuvos pasieniečiai?

- Mūsų padaliniuose tarnauja FRONTEX koordinuojamų bendrų operacijų pareigūnai iš įvairių šalių, Lietuvos pareigūnai irgi vyksta tarnauti į kitas valstybes. Bendrą vaizdą matome ir galime drąsiai teigti, kad Lietuvos pasieniečiai yra geros parengties. Esame šiuolaikiška ir pažangi tarnyba, tiek vertinant personalo parengimą, aprūpinimą, tiek ir sienos apsaugos infrastruktūrą.

- Pastarieji metai pasienio pareigūnams (ir ne tik) – tarsi iš filmo. Kaip mūsų tarnybos sugebėjo prisitaikyti prie tokių netikėtų iššūkių ir kokias pamokas išmoko?

- Išties tai buvo išbandymas. Prie valstybės sienos vyko sunkiai suvokiami migracijos procesai. Dabar mastai jau ne tie kaip pernai, bet neteisėtos migracijos atvejų vis dar pasitaiko. Įvairių tautybių asmenys neteisėtai mėgino patekti į ES. Mūsų užkardos buvo pavirtusios laikinomis migrantų stovyklomis. Valdant šią migracijos krizę, asmeniškai teko organizuoti sulaikymus, o vėliau rūpintis tų asmenų apgyvendinimu, maitinimu, sveikatos priežiūra, išklausyti jų skundus ir rasti sprendimus.

Nuo 2022 m. vidurio, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pasieniečiams suteikti įgaliojimai, atlikus individualų kiekvieno migranto įvertinimą, neįleisti jo į šalį. Šiuos sprendimus teko priimti pareigūnams, dirbantiems pirmose linijose. Taip, situacijų būta psichologiškai bei emociškai sunkių, bet tie sprendimai buvo būtini – padėtis artėjo prie nekontroliuojamos. Dabar jau yra aiškios tvarkos, algoritmai, o ir įgyta patirtis padeda jaustis tvirtai.

- Mūsų regiono pasieniečiams tenka itin svarbus vaidmuo – saugomos ne tik šalies, bet ir Europos Sąjungos sienos. Kaip tai paveikia VSAT pareigūnų darbą?

- Saugant išorės sienas, susiduriame su grėsmėmis, kurių nėra prie vidinių. Dėl to išauga ir atsakomybė. Grėsmėms valdyti reikalingas atitinkamas pasirengimas bei inovatyvūs taktiniai sprendimai, kad būtų suvaldoma ir neteisėta migracija, ir kontrabanda. Beje, pastarosios gabenimo ypatumai taip pat kardinaliai pasikeitė: dabar kontrabandistai naudoja modernią techniką, pavyzdžiui,  bepiločius orlaivius. Turime rasti (ir randame) būdų tokiems pažeidimams užkardyti ar jiems išaiškinti. Tai reikalauja sumanumo, kūrybiškumo ir naujų taktinių žinių, kurių iš jokio vadovėlio neišmoksi.

Specifinių žinių bei bendravimo subtilybių prireikia ir pareigūnams, dirbantiems pasienio kontrolės punktuose. Juk žmonės vyksta iš įvairų valstybių, pareigūnams tenka tikrinti platų spektrą dokumentų, vertinti jų autentiškumą, priimti sprendimus dėl valstybės sienos kirtimo teisėtumo.

- Jei būtumėte sprendimų priėmėjas, kaip pertvarkytumėte VSAT? Kokių darbų imtumėtės tarnybos situacijai pagerinti?

- Pati tarnyba yra stipri bei skaitlinga organizacija. Visgi reikia dėti visas pastangas, kad tarnyba taptų prestižine, o į ją patekę pareigūnai tuo didžiuotųsi. Taip pat kad už jų darbą būtų tinkamai atlyginta ir nereikėtų ieškoti papildomų darbų. Juk tai žemina orumą, o ir papildomų darbų nuovargis atsiliepia tarnyboje vykdomų užduočių kokybei. Taigi, VSAT reikalingas ženkliai didesnis finansavimas. Kai kalbame apie sprendimų priėmėjus, turiu omenyje ne tarnybos  lygmens  vadovus, o politikus. Reikia suprasti, kad negalima taupyti tokiose srityse kaip saugumas, švietimas bei sveikatos apsauga. Tai yra trys pamatiniai poliai, ant kurių laikosi stabili, saugi ir perspektyvi valstybė.

- Galiausiai – ko norėtumėte palinkėti pasienio pareigūnams jų profesinės dienos proga? 

- Kolegoms norėčiau palinkėti stiprybės valdant grėsmes. Niekada nenustokite tikėti tuo, ką darote, ir tai darykite sąžiningai. Geriausiai kaip tik galite. Iš visos širdies. Neskaičiuojant nei laiko, nei pastangų, net jei kažkas to neįvertina... Tik tada būsi ramus, tik tada eisi garbingai iškėlęs galvą. O šiandieniniam pasauliui noriu palinkėti taikos.

Ačiū už pokalbį ir gražios profesinės šventės!