Šiandien, spalio 17-ąją, minime Tarptautinę kovos su skurdu dieną. Jos tikslas – atkreipti visuomenės bei sprendimų priėmėjų dėmesį į skurdžiai gyvenančius žmones bei kovoti su šia problema. Šaliai, kur toks aukštas skurdo darbe rodiklis, skurdo tema ypač aktuali.

Nors Lietuva netgi priklauso Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), vadinamai „turtingųjų šalių klubu“, ne paslaptis – nemaža dalis visuomenės tikrai nesijaučia turtingais. Ypač dabar: infliacija šalyje jau prieš kurį laiką peršoko 20 proc., vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 28,9 proc., o paslaugų – 12,9 proc. Nors atlyginimai kažkiek kyla, vis tiek daugelio perkamoji galia mažėja.

Nenustebinsiu pasakydamas, kad statutiniai pareigūnai ypač tai jaučia. Policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ugniagesiai gelbėtojai, Probacijos tarnyba, bausmių vykdymo sistema ir kitos vidaus reikalų sistemos institucijos dar iki šios krizės kentėjo nuo atlyginimų lygio neatitikimo pareigūnų atsakomybėms bei krūviams. Dabartinė padėtis dar labiau paaštrino įsisenėjusias problemas.

Daliai pareigūnų jų darbas tampa kone prabanga. Galvojate perdedu? Vienas iš pavyzdžių – nepaisant beprotiškai iškilusių kuro kainų, tarnybos tikslais asmeniniu transportu važinėjantiems pareigūnams kompensuojama tik 0,08 euro už kilometrą, o šis dydis nekeistas nuo 2016-ųjų! Žinoma, profesinės sąjungos nuolat judina tokius klausimus, bet dažnai atsimušame tarsi į sieną – „trūksta finansavimo“.

Čia norėčiau priminti, kad pastaraisiais metais pareigūnai buvo ne vienos krizės priešakyje ir buvo neįkainojama pagalba valstybei tvarkantis su neeiliniais iššūkiais. Tai turėjo išmokyti, kad stiprios statutinės tarnybos – valstybės stuburas. Be jų valstybė nebus atspari grėsmėms. Vis dėlto vėl nepasimokyta. O kol to nebus padaryta, tol matysime vis daugiau pareigūnų pereinančių dirbti į kitas sritis, nes ten paprasčiau.

Norėčiau priminti paprastą dalyką – pareigūnai yra vieni labiausiai valstybiškai mąstančių žmonių, neretai didele dalimi pakenčiantys prastas sąlygas iš patriotizmo ir atsakomybės. Valstybė turėtų siekti, kad šiems žmonėms būtų sudarytos kuo geresnės darbo sąlygos, o ne jas sunkinti. Jei didžiuliais krūviais dirbančiam pareigūnui reikia ieškotis papildomo darbo arba galvoti, kaip šį mėnesį susimokėti visas sąskaitas bei ar pavyks aprūpinti šeimą, tai tikrai netoleruotina.

Profesinės sąjungos kelia šias problemas ir kai kuriose srityse išties matyti pažanga. Vis tik turime susitelkti ir pagaliau pasiekti proveržio. Kitaip galimai vidaus reikalų sistema taip susilpnės, kad vėliau teks sumokėti kur kas daugiau siekiant ją atkurti. Kai aplink tokia sudėtinga situacija ir krizės veja viena kitą, ar tikrai esame pasiryžę taip rizikuoti?