2026 m. sausio 22-osios rytas Vilniaus miesto 2-ajame policijos komisariate prasidėjo ne nuo įprastos rutinos, o nuo epizodo, kuris šiandien aptariamas kaip pavyzdys, kaip plona gali būti riba tarp tarnybinio būtinumo ir žmogiško elgesio – tiek su savo kolegomis, tiek su tais, kurie į policiją ateina ieškoti pagalbos.

Vizitas be perspėjimo: tonas, kuris formuoja atmosferą

Apie 9:00 val. į policijos komisariatą atvyko Imuniteto valdybos pareigūnai ir iš anksto nesuderinę, įėjo į vyresniosios tyrėjos (policijos pareigūnės, kuri yra Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narė) tarnybinį kabinetą. Ten, jie pareikalavo nedelsiant nutraukti darbą ir vykti kartu atlikti nuomojamo būsto ir jame esančių daiktų patikrinimą.

Esminis akcentas  – ne pats patikrinimas (jis gali būti teisėtas ir būtinas), o bendravimo ir elgesio stilius su kolege: „čia ir dabar“ reikalavimas, nesuderinimas, kategoriškumas ir demonstratyvus griežtumas. Tyrėjai faktiškai nebuvo palikta laiko nei susitvarkyti einamųjų darbų, nei elementariai pasiruošti – nuskambėjo mintis „užsivelki paltą ir važiuojam“.

Toks tonas aplinkiniams siunčia žinutę: tarnybinė hierarchija svarbiau už profesinę pagarbą. Ir būtent tai tampa pirmuoju šios istorijos akcentu – Imuniteto valdybos pareigūnų santykis su policijos kolegomis atrodo ne partneriškas, o komandinis–prievartinis.

„Atšaukite susitikimą“: kai kolega – ne žmogus, o resursas

Tyrėja paaiškino: nuo 9:00 iki 10:00 val. jai suplanuotas procesinis veiksmas – turi atvykti nukentėjusioji, pagyvenusi moteris su negalia, judanti dviem ramentais ir akivaizdžiai turinti judėjimo sunkumų. Nepaisant šios informacijos, Imuniteto valdybos pareigūnų reakcija buvo  paniekinanti: „atšaukite susitikimą“.

Viduje, sistemoje, tai ypač skaudu. Tyrėja atsako už procesą, terminus, žmones. Kai kolegė pastatoma prieš pasirinkimą „arba vykdai mūsų reikalavimus, arba rūpiniesi savo tiesioginėmis pareigomis“, tai panašu į jėgos demonstravimą, o ne koordinavimą. Ir kelia klausimą, kurį posto  autorius formuluoja taip: ar tikrai visi policijoje  „vienoje valtyje“?

Antras akcentas: nukentėjusioji su negalia – „palauks“

Vis dėlto labiausiai nerimą kelia situacija susiję ne su „vidaus virtuve“, o su požiūriu į nukentėjusiąją.

Kai tyrėja prisiskambino moteriai, paaiškėjo, kad ši jau atvykusi. Ir čia,  vienas Imuniteto valdybos pareigūnas paėmė telefoną iš tyrėjos rankų ir pats ėmė kalbėtis su nukentėjusiąja, siūlydamas jai „nevažiuoti“ arba atvykti kitu metu. Moteris atsakė, kad jau yra vietoje, kad dėl negalios ji negali atvykti vėliau – tačiau šios aplinkybės,  buvo ignoruotos. Jai faktiškai buvo liepta laukti, neatsižvelgiant į sveikatos būklę ir fizinius apribojimus.

Šiame epizode – antroji probelama: požiūris į žmones, turinčius fizinių sutrikimų ir taip susiduriančius su barjerais. Pagyvenusiam žmogui su ramentais „tiesiog palaukti“ nėra smulkmena. Tai skausmas, nuovargis, kritimo rizika, stresas ir pažeminimas. Jei nukentėjusioji į policiją ateina kaip į apsaugos instituciją, nurodymas „laukite“ be bandymo organizuoti pagalbą ir be pagarbiai paaiškintos priežasties skamba kaip atsisakymas matyti žmogų kaip žmogų.

Kodėl tai svarbu ne tik vienam atvejui

Poste tiesiai įvardijamos abejonės dėl:

• • žmogaus orumo gerbimo ir negalią turinčio asmens teisių užtikrinimo;

• • būtinumo ir proporcingumo principų laikymosi;

• • korektiško elgesio tiek su nukentėjusiąja, tiek su policijos pareigūne;

• • galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.

Net jei Imuniteto valdybos pareigūnai turėjo pagrindą veikti skubiai, aprašytas stilius – ne „atsitiktinis incidentas“, o kultūros indikatorius. Kultūra geriausiai pasimato tada, kai kažkas turi galią, skubą ir galimybę nieko neaiškinti.

Ko prašo autorius ir ko tikisi sistema

Vyresnioji tyrėja prašo policijos vadovybės:

• • atlikti išsamų Imuniteto pareigūnų veiksmų 2026-01-22 vertinimą;

• • patikrinti, ar elgesys atitiko įstatymus, tarnybinę etiką ir žmogaus teisių principus;

• • atskirai įvertinti galimą nukentėjusiosios su negalia teisių pažeidimą;

• • informuoti apie vertinimo rezultatus ir priimtus sprendimus.

Visuomenei svarbi paprasta išvada: vidaus patikrų efektyvumas neturi būti perkamas kolegų žeminimo ir abejingumo fiziškai pažeidžiamiems žmonėms kaina. Priešingu atveju „imunitetas“ virsta ne sistemos skaidrumo įrankiu, o jos baime.

Imuniteto valdybos pareigūnų elgesį autorius jau buvo kėlęs anksčiau (2025 m. rugsėjo 3 d.) profesinėje grupėje „Mes policininkai“, ir pakartoja retorinius klausimus vadovybei: ar kolegos norėtų būti „vienoje valtyje“ su tokiais pareigūnais, ar tokie veiksmai yra sektinas pavyzdys?

 Autorius S. Boldyrev