Policijoje dirbančioms moterims dažnai į nusikaltėlio sąmonę tenka brautis netradiciniais būdais ir tai atneša sėkmę. Tačiau labiausiai joms į atmintį įsirėžia nežmoniško žiaurumo bylos ir kraupūs vaizdai, kurių net ir kai kurie vyrai nepakeltų.

Panevėžio rajono policijos komisariato tyrėjos 39 metų Žydrūnė Lašaitienė ir jos kolegė 34 metų Inga Derukienė kovo 8-ąją sulaukė ne tik darbo kolegų, bet ir tardomųjų sveikinimų.
Moters dienos proga policijos komisariato darbuotojai moterims teikė gėlių. Į tyrėjų kabinetą atvesti įtariamieji pavasariškų puokščių neturėjo, todėl sveikino tik žodžiu.
Ž.Lašaitienės ir I.Derukienės sveikinimai Kovo 8-osios proga iš įtariamųjų lūpų nestebina.
Ilgametės policijos darbuotojos jau įpratusios, kad bylai einant į pabaigą santykiai su įtariamaisiais tampa draugiški, atsisveikindami jie palinki gero darbo, o susitikę mieste labinasi.
Žinoma, būna ir tokių, kurie išeidami iš tyrėjų kabineto siunčia šioms prakeiksmus ir grūmoja.

Ž.Lašaitienė ir I.Derukienė – jau senbuvės policijos sistemoje. Pirmoji išdirbusi 18, antroji 16 metų. Abiem ne už kalnų pensija, pareigūnai į ją išleidžiami atitarnavę 20 metų, tačiau tyrėjos dar nenorėtų ilsėtis.
Su pareigūnėmis kalbamės kovo 8-ąją. Nors tą dieną joms darbų nė kiek nesumažėja, tačiau visi, net įtariamieji, būna mandagesni ir geresnės nuotaikos.
Visuomenė yra susikūrusi žiauraus, giežto, šiurkščiai šaukiančio tyrėjo stereotipą. Daugelis neabejoja, kad tyrėjas ir tardomasis visada būna nesutaikomi priešai.
Tačiau pašnekovės tai neigia. Parodymai išgaunami ne riksmais, nes jie sužinoti tiesos nepadės. Reikia psichologinių įgūdžių, leidžiančių nuspėti žmogaus mąstymą.
Tyrėjas atsižvelgia į tardomojo elgesį, būseną. Kartais tenka prisitaikyti net prie jo žargono.
Ne paslaptis, kad būna labai iškalbingų nusikaltėlių. Vieni jų seka raizgius melus, kiti tyrėjas bando aplink pirštą apsukti saldžiais žodžiais, žeria joms nuostabiausius komplimentus.
Būna atvejų, kai bylos tyrimo eigoje protokoliški tyrėjos ir įtariamojo santykiai perauga į kitokius: kaltinamasis suvokia, kad privalės už nusikaltimą atsakyti ir kad dėl jo padėties tyrėja nėra kalta.
Posakiai, neva moterys yra ištežusios, tyrėjoms kelia tik šypsnį. Tai, ką tenka matyti joms, ne kiekvieno vyro nervai atlaikytų.
Sadistiškai sudarkyti lavonai, kraujas, dejuojančios sumaitotos aukos ir kitokios žiaurybės – Ž.Lašaitienės ir I.Derukienės darbo kasdienybė.
Nusikaltimų vietose matyti kraupūs vaizdai tik pirmaisiais darbo metais joms drumsdavo sapnus.
Vėliau moterys išmoko nusiteikti taip, kad šiurpūs reginiai nebešokiruotų.

Abi pašnekovės pareigūnėmis tapo neatsitiktinai, žinojo, kokie sunkumai jų laukia, ir buvo tam pasiryžusios.
Ž.Lašaitienė pasekė motinos pėdomis, šioji ilgus metus dirbo nepilnamečių inspektore. Augančiai dukrai mamos darbas darė įspūdį.
Beje, pirmokė Ž.Lašaitienės dukra irgi norėtų tęsti teisėtvarkininkų dinastiją, ji turi svajonę tapti pareigūne.
Mokykliniais metais Ž.Lašaitienė galvojo apie muzikos pedagogės profesiją. Ji 12 metų lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu, įsivaizdavo būsianti laiminga dirbdama su vaikais.
Baigusi J.Miltinio vidurinę mokyklą, ji įstojo į Panevėžio konservatoriją, tačiau likus pusmečiui iki mokslų pabaigos ją metė ir apsisprendė tapti pareigūne.
Baigusi Vilniaus universiteto policijos ir teisės fakultetą, ji kurį laiką dirbo nepilnamečių reikalų inspektore.
I.Derukienė yra ukmergiškė. Į Panevėžį atvyko, kai po vidurinės mokyklos ketino stoti į Kauno aukštąją policijos mokyklą. Kad ten patektum, reikėjo rekomendacijos, ir Panevėžio policijos komisariatas sutiko ją duoti.
Po studijų Kaune I.Derukienė grįžo dirbti į Panevėžį ir įstojo mokytis toliau į M.Romerio universiteto policijos fakultetą. Pagal magistro diplomą ji yra informatikos teisės specialistė.
I.Derukienė niekad nenorėjo monotoniško darbo, kai kasdien ir net mėnesį į priekį žinai, ką veiksi. Norėjo veiksmo, kaitos, nesikartojančių užduočių. Tyrėjos darbas kaip tik toks: keičiasi įvykiai, žmonės, skirtingos bylos ir vis kitos aplinkybės.

Smalsauju, ar Panevėžio rajono policija turi melo detektorių? Gal tyrėjos prieš įtariamuosius kumščiais į stalą netranko todėl, kad prisipažinimus už jas išgauna technika?
I.Derukienė ir Ž.Lašaitienė kvatoja iš tokių teiginių. Melo detektoriaus policija neturi, tokiais įrenginiais puikuojasi tik televizijos serialai.
Įtariamojo prisipažinimas – bylai jokia pergalė, jei nėra šalutinių įrodymų. Juk įtariamasis bet kuriuo momentu gali pakeisti parodymus.
Tyrėjo darbas nėra vien tik išgirsti iš tardomojo: „Taip, aš tai padariau“. Reikia turėti ir realių įrodymų.
Būna, kad prisipažinimais piktnaudžiauja jau nuteisti asmenys.
Pavyzdžiui, žmogus yra padaręs keletą nusikaltimų, jau nuteistas ir kali. Pasidaro nuobodu jam įkalinimo įstaigoje, užsimano permainų ir parašo pareiškimą, neva padarė dar kokį nors nusikaltimą. Pareigūnai būna priversti pradėti tyrimą, jį apklausti.
Dažnai toks fiktyvus nusikaltėlis apie patį nusikaltimą būna girdėjęs iš spaudos ar matęs per televiziją. Prisipažinimas – tik kabliukas pasivažinėti pas tyrėjus, kuriam laikui pakeisti aplinką.

Teiraujuosi apie bylas, kurios giliau nei kitos įsirėžė į atmintį.
I.Derukienė papasakoja apie pernai Panevėžio rajono sodų bendrijoje padarytą nusikaltimą. Pati situacija neatrodė išskirtinė: kivirčas išgertuvių metu ir rėžis peiliu.
Tačiau vaizdas, kurį policininkė pamatė įvykio vietoje, šiurpumu pranoko iki tol tirtus nusikaltimus.
Tyrėja ir operatyvinė grupė į nusikaltimo vietą prisistatė pirmiau nei greitoji pagalba.
Jau iš tolo buvo matyti kieme gulintis žmogus. Pareigūnė iššoko iš automobilio ir, skubėdama prie aukos, išvydo neįtikėtiną vaizdą. Vyriškiui nuo viršaus iki apačios buvo perpjautas pilvas, aplinkui telkšojo kraujo klanai, o po visą kiemą raizgėsi dar šiltų žarnų gabalai. Žmogus tebebuvo gyvas.
Atskubėję medikai sužalotąjį išgabeno į ligonę, tačiau kieme išvalkiotų jo vidaus organų nelietė.
Nežinojo, ką su organais daryti
„Stoviu ir galvoju: ką daryti? Juk vien iš žmogiškumo negali šitaip žarnų palikti. Surinkome jas ir nuvežėme į ligoninę. Medikai jų neėmė, sako, nelaimėliui jų atgal nesudėsime.
Tada su neįprastu kroviniu nuvykome į morgą. Ten irgi žarnų neėmė. Paaiškino, kad negali priimti dar gyvo žmogaus kūno dalių. Visa operatyvinė grupė jautėmės nei šiaip, nei taip, neišmanėme, kur padėti tokius makabriškus nusikaltimo įkalčius.
Vėliau viršininkai problemą išsprendė ir atsirado vietos morgo šaldytuve“, – netradicinę darbo dieną prisiminė tyrėja.
I.Derukienei tekusios bylos tyrimas neužtruko. Buvo nustatyta, kad nelaimėlis tą dieną girtavo kartu su motina ir patėviu. Kilus barniui patėvis griebėsi peilio ir vienu pjūviu perrėžė posūnį.
Paplūdęs krauju ir lauk virstančiais vidaus organais jaunas vyras išbėgo į kiemą. Didžiulio skausmo ir šoko apimtas, jis krintančias žarnas išdraskė ir išmėtė pats. Vyras mirė ligoninės reanimacijoje.

Būna bylų, kurios, apstulbinusios žiaurumu, įsirėžia į atmintį net nemačius įvykio vietos ir nukentėjusiojo.
Vienas iš tokių tyrėjoms įstrigusių nusikaltimų, kurį tirti teko peržiūrint pluoštą nuotraukų, buvo padarytas 2008-aisiais prieš Naujuosius metus Dembavoje.
Labai žiauriai, dvi paras kankinant, buvo nužudytas vyriškis. Ekspertų tyrimai parodė, kad žmogui įvairiais būdais ir į įvairias kūno vietas buvo smogta daugiau nei 90 kartų, sulaužyti absoliučiai visi šonkauliai.
Tyrėjos nuotraukose matė išdarkytą ir mėlynėmis nusėtą nužudytojo kūną. Net daug ko mačiusioms pareigūnėms vaizdai atrodė labai baisūs.
Nusikaltimo padarymu buvo įtarti ir suimti du broliai. Kad įtariamieji yra tikri nusikaltėliai, patvirtino jų įvykio vietoje duoti parodymai.
Pareigūnai į butą, kuriame net 48 valandas vyko žiauri žmogaus egzekucija, atvežė manekeną-lėlę. Nusikaltėliai rodė, kaip mušė ir spardė nelaimėlį, ant manekeno pademonstravo, kaip šiam į išangę kišo šakutę.
Pavargę auką daužyti, jie išeidavo trumpam į netoliese esantį barą, išgerdavo, o grįžę toliau sadistiškai žmogų kankino.
Po dviejų parų vienam iš brolių pasirodė, kad auka mirusi, tad jie lavoną iš buto ištempė į laiptinę ir paliko.
Nusikaltėliai tyrėjai atskleidė ir tokio protu nesuvokiamo savo žiaurumo motyvą. Vyresnysis brolis pasakė: „Jis man ant kilimo prišlapino“.

Teiraujuosi, kokias bylas yra sunkiausia tirti.
Ir I.Derukienė, ir Ž.Lašaitienė čia pamini išžaginimo nusikaltimus. Rajone įvykstančių lytinių nusikaltimų tyrimas yra šiek tiek specifinis dėl kai kurių kaimo gyventojų tamsumo.
Būna, kad nusikaltėliai nesugeba įvardinti lytinių organų. Kai tyrėja sako „penis“, jie spokso išsproginę akis ir nesusigaudo, apie ką kalbama. Kai kuriems net tenka aiškinti, kad nusikalto jie su organu, per kurį šlapinasi.
Žodžiai „lytinis aktas“ jiems irgi visiškai nieko nereiškia, tenka pasakyti paprasčiau arba pavartoti jų pačių žargoną. Posakio „oraliniu būdu“ reikšmės lytinį nusikaltimą padarę kaimiečiai irgi nežino, šiandieniniu kaimo jaunimo žargonu tą veiksmą jie vadina „nušėriau“.
Pasak Ž.Lašaitienės, lytinių nusikaltimų labai pagausėja vasarą, kai kvepia žolė ir atsiranda šieno.
Išžaginimo bylos itin slidžios. Nukentėjusios merginos ar moterys dažnai keičia parodymus. Sumokami pinigai ir ir atsiranda prisipažinimas, kad aktas buvo savanoriškas.
Žagintojų pasiteisinimai dažniausiai būna vienodai absurdiški. Nuo to, kad ji neva pati norėjo, pati prašė, iki to, kad ji esą pasisamdė, pati sumokėjo už paslaugą. Kiti rėžia, kad norėjo moters, ir viskas.

Dažnai tyrėjoms rankos nusvyra, kai gauna aiškintis skaudžius konfliktų šeimoje padarinius.
Vyras su žmona susipyksta, griebiasi peilio, duria vienas kitam, trykšta kraujas, lekia greitoji, reanimacija, lašelinės, o galiausiai baigiasi peiliu mosavusio sutuoktinio ašaromis prie padurtojo lovos.
Tik ką žiauriai santykius aiškinęsi sutuoktiniai vienas kitam atleidžia, nebežada skirtis ir juo labiau nenori, kad vienas jų atsidurtų už grotų.
Kadangi užfiksuojamas kėsinimosi nužudyti faktas, pareigūnai užveda bylą ir atiduoda tyrėjams.
Procesui pajudėjus sutuoktiniai jau būna susitaikę ir abu ima sukti uodegas nuo bausmės, pradeda meluoti.
Tada ir prasideda didžioji komedija. Perdurtasis pasakoja, kaip jis virtuvėje lupo bulves ir pats užgriuvo ant peilio. Atsipeikėjo, peilį išsitraukė ir dar kartą ant jo užgriuvo.
Tyrėjoms pikta klausyti, kai žmonės paisto nebūtas istorijas. Paklausti, kodėl ligoninėje, tuojau po įvykio, šnekėjo kitaip, teisinasi buvę be sąmonės arba girti.

Panašus beviltiškumo pojūtis pareigūnes apima tuomet, kai merginos skambina į policiją dėl išžaginimo ir aiškina nežinančios, nei kas, nei kur, nei kada tai padarė.
Apklausos metu jos sako: „Kur buvau, nežinau, nes buvo tamsu, kai vežė, nežiūrėjau, į kokią mašiną įsėdau. Prievartautojų nepažįstu, kiek vyrų prievartavo, irgi nežinau, mat buvau labai girta ir neatsimenu, nes prieš tai su jais baliavojau ir daug išgėriau“.
Paklaustos, kada buvo išprievartautos, skaičiuoja, prieš 5 ar prieš 7 dienas tai atsitiko. Kodėl kreipėsi į policiją prabėgus tokiam laikui, o ne iš karto, paaiškina, kad draugai taip patarė.

Ilgametį tyrėjų darbą dirbančios moterys labiausiai nenori susidurti su recidyvistais.
Jie atgrasūs visomis prasmėmis, iki paskutinės minutės meluoja ir neigia savo kaltę. Tyrėjoms su tokiais nemalonu net vienoje patalpoje būti.
Jei apie kitus nusikaltusius asmenis tyrėjos sako, kad jie irgi yra žmonės ir gali paslysti, tai recidyvistams tokia žmogiško atlaidumo samprata negali būti taikoma.
Tyrėjos niekada nelieka vienos akis į akį su nusikaltėliais. Suimtus įtariamuosius atlydi du policininkai. Apklausiamas žmogus būna su antrankiais, pareigūnai iš kabineto neišeina.
Seniau tardymai vykdavo prie keturių akių, tyrėjai su įtariamaisiais patalpoje pasilikdavo be pašalinių.
Tačiau incidento, kai Panevėžio rajono areštinėje apklausiamas nusikaltėlis tyrėją paėmė įkaite ir grasino ją nužudyti prie kaklo pridėjęs skutimosi peiliuką, privertė susirūpinti pareigūnų saugumu.

Galbūt ne viskas tyrėjų darbe juodai dramatiška, baisu ar liūdna? Gal būna ir linksmų nuotykių?
I.Derukienė linkteli, kad tikrai iš įvykio vietų tyrėjos parsiveža ne tik baisius vaizdus. Pavyzdžiui – utėlių, blusų ar erkių. Parazitai apninka kabinetus, namus. Tada tenka skubiai viską dezinfekuoti.
„O ką daryti? Negali juk pasakyti, kad nevažiuosiu į landynę, neapžiūrėsiu dvokiančios įvykio vietos. Arba bijau erkių ir į mišką neisiu. Privalome dirbti savo darbą bet kur ir bet kuriuo paros metu. Mus atvežęs patrulis gali iš mašinos nelipti, o tyrėjas privalo kulniuoti į įvykio vietą“, – sako moterys.

Prie linksmų nuotykių pareigūnės priskiria ir komiškas situacijas, į kurias kartais patenka per budėjimus su operatyvine grupe.
Kartą, gavę pranešimą apie įvykį, tardytoja ir operatyvininkas įtariamąjį rado gulintį lovoje nuogutėlį. Raginamas keltis ir važiuoti į skyrių, šis tik šaipėsi į akis ir nė neketino prisidengti kūno grožybių.
Nieko kito neliko, tik suieškoti nuogaliaus kelnes, kojines, batus, marškinius ir jį, lyg mažą vaiką, aprengti.
Tyrėjos rengiamas vyras nė kiek nesipriešino, tik šiepėsi iš malonumo.
Kitą kartą nusikaltimu įtariamas vyras nesutiko pareigūnams atidaryti durų. Pavaikščiojusi apie langus ir įsitikinusi, kad žmogus tikrai yra namie, tyrėja prie durų pradėjo šiam aiškinti, kad nėra kito pasirinkimo, tik įsileisti policiją.
Prie rakto skylutės prisikišęs vyras nusprendė su tyrėja pasiderėti. Tarė jai: „Pačiulpk, tai atidarysiu“.
Tyrėja tokiu pat stiliumi atrėžė: „Atidaryk, tai pačiulpsiu“.
Po tokio atsakymo nešvankybių gerbėjas duris atrakino ir papuolė tiesiai operatyviniams darbuotojams į rankas.

Komentarai (0)

Rašyti komentarą