Pareigūnai, dirbantys su itin žiauriais nusikaltimais – žmogžudystėmis, nusikaltimais prieš vaikus, lytinio smurto atvejais – neretai išgyvena daugelį būdingų profesinio streso formų.
Televizijos ir literatūros išpopuliarinti, bet ir pačių teisėsaugininkų puoselėjami stereotipai apie „plieninį“ detektyvų ir policininkų charakterį kuria atmosferą, nepalankią pripažinti, kad profesionalūs teisėsaugininkai neretai kenčia chronišką stresą, išgyvena kritinių įvykių sukeltą stresą, taip pat serga potrauminio streso sindromu.
Įtampos laipsnis gali ypač padidėti tuomet, jeigu pareigūnas dirba prie didelį rezonansą visuomenėje sukėlusio atvejo, kuriuo labai domisi žiniasklaida. Smurtas, sudarkyti kūnai, sadistinės žiaurybės, kruvini nužudymai, ypač kai aukomis tampa vaikai, pranoksta net labiausiai užsigrūdinusių policininkų psichologinės savigynos galią.
Pasibjaurėjimas susilieja su pykčiu, kai nukenčia arba nužudomi nekalti žmonės arba kolegos, o nusikaltėliai, atrodo, tyčiojasi iš tyrėjų pastangų juos susekti ar nubausti.
Tyrimui užtrukus, negalėjimas išaiškinti atvejo ir baigti bylą tyrėjui kelia dar didesnį stresą, demoralizuoja: tuomet ima atrodyti, kad visuomenės skelbiami tiesos ir teisingumo idealai yra tušti lozungai. Silpsta motyvacija.
Dar žalingesnės psichologiniu požiūriu yra situacijos, kai žudikas – žinomas, bet trūksta įkalčių ir įrodymų jį sulaikyti, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar laimėti bylą.
Tyrimai liudija, kad policijos pareigūnai, kriminalistai, detektyvai linkę į savigraužą, ypač tuomet, kai dėl tyrimo nesėkmės atrodo kaltos kolegų, o gal ir pačių klaidos, neapsižiūrėjimas, kai per žioplumą prarandami įrodymai, neišgaunami parodymai ir nusikaltėlis lieka laisvėje.
Pernelyg įtemptos, sekinančios pastangos tiriant bylą gali tapti tyrėjo klaidų priežastimi, atsiliepti darbo kokybei, sugadinti santykius su kolegomis ir artimaisiais bei šeimos nariais. Pervargimas ir stresas silpnina psichologinės savigynos ir atsparumo mechanizmus, dėl to pareigūnas tampa tik dar pažeidžiamesnis.
Žmogžudysčių ir lytinių nusikaltimų tyrėjai neretai emociškai prisiriša prie nukentėjusiųjų arba aukų artimųjų, po to ilgus metus palaiko su jais ryšį. Kai kurie kriminalistai tampa lyg apsėsti bylos ir skiria jai kiekvieną laisvą akimirką. Dėl to nukenčia kiti darbai ir kitos bylos, ima prastėti sveikata, sutrinka santykiai šeimoje.
Daugelyje policijos įstaigų skatinamas savotiškas konkuravimas ir varžymasis tarp skirtingų padalinių, pavyzdžiui, tarp žmogžudysčių tyrimo skyriaus ir lytinių nusikaltimų tyrimo padalinio. Daugelyje policijos departamentų žmogžudysčių tyrimo skyrius vis dar laikomas elitiniu padaliniu. Nevienodai paskirstomi ištekliai ir lėšos. Beje, išaiškintų žmogžudysčių bylų procentas – visuomet didesnis už lytinių nusikaltimų bylų, nors žmogžudysčių aukų tarp mūsų jau nebėra, o nukentėjusieji nuo lytinių nusikaltimų dažniausiai tebėra gyvi ir gali duoti parodymus. Vidinė konkurencinė įtampa policijos įstaigoje gali prisidėti prie pareigūnų streso.
Labiau nei kiti atvejai, lytiniai nusikaltimai – ypač tie, dėl kurių nukenčia bejėgiai vaikai ar seneliai, – absoliučiai daugumai pareigūnų sukelia ypatingą atgrasumo jausmą, psichologinio „atmetimo“ reakciją. Todėl tie pareigūnai, kurie patys pasirenka tokią specializaciją, gali būti kolegų traktuojami ypatingai šaltai, jaustis izoliuoti, susvetimėję. Kai minėtoji atmetimo reakcija persikelia į kolegų tarpusavio santykių sritį, kartais net virsta pašaipomis ar patyčiomis, tyrėjas netenka svarbios psichologinės atramos – kolegų palaikymo, ypač kovoje su stresu ir „perkaitimu“.
Daugelyje policijos įstaigų pareigūnų skyrimas į nužudymų ar lytinių nusikaltimų tyrėjus – tai daugiau eilinio pareigų paaukštinimo, užtarnauto pripažinimo dalykas; ne visada tokie pareigūnai yra išėję atskirą specialų pasirengimą, ne visada atrenkami pagal ypatingus kriterijus.
Šiuo atžvilgiu jie skiriasi nuo kai kurių kitų savo kolegų: slaptų policijos agentų, specialiųjų operacijų padalinių pareigūnų bei tų, kurie specialiai mokomi derėtis su įkaitų pagrobėjais.
Vis dėlto, psichologų nuomone, tokio darbo kaip lytinių nusikaltimų arba serijinių nužudymų tyrimas geriau nepatikėti asmeniui, kuris pernelyg smalsiai domisi žiaurybėmis ar seksualiniu smurtu, taip ta tokiam, kurie galbūt turi asmeninių motyvų tuo domėtis (tarkime, yra patyręs prievartą šeimoje ir pan). Sunkiai valdomo streso priežastimi gali tapti netgi pareigūno religiniai ar politiniai įsitikinimai.
Kad įveiktų stresą ir padėtų iš jo vaduotis kolegoms, policijos pareigūnams ir tyrėjams rekomenduojama keletas klasikinių metodų. Kai kuriuos iš jų pareigūnai „atranda“ spontaniškai, tačiau policijos įstaigos vadovybė privalo užtikrinti pareigūnams galimybę nuolat tartis su psichologu.

Policijos tyrėjai dažnai apibūdinami kaip turintys „storą odą“. Su laiku jie išmoksta „blokuoti“ nemalonias mintis, emocijas, įspūdžius ir potyrius. Tačiau būtina turėti galvoje, kad šis „grūdinimosi“ metodas skirtas padėti „susiimti“ trumpalaikėse streso situacijose. Jeigu toks „užsiblokavimas“ tampa nuolatine būsena, jis pradeda kenkti subjektui ir jo darbo rezultatams.


Neigiamos emocijos tarsi atskiriamos nuo kitų ir uždaromos į tam tikrą vidinį „seifą“, kad subjektas galėtų ir toliau naudotis visais savo protiniais ir psichologiniais gebėjimais. Izoliuoti neigiamas emocijas vieniems sekasi geriau, kitiems pavyksta sunkiau. Psichologai kalba apie „emocijų nutekėjimą“, prasisunkimą iš to „seifo“: tokiu atveju stresas pradeda neigiamai veikti visas subjekto gyvenimo sritis.


Šis terminas žymi emociškai sunkios ar pavojingos užduoties arba patirties „nukenksminimą“, kai į ją žvelgiama tarsi per atstumą, objektyviai, smalsiai tarsi per lupą: pavyzdžiui, lavono vaizdo sukeltą siaubą ir šoką gali „nukenksminti“ susitelkimas į mokslinį ir techninį nusikaltimo vietos apžiūros procesą, duomenų apdorojimą bei nusikaltimo aplinkybių atkūrimą.


Tai toks procesas, kai blogas impulsas perkeliamas į visuomenei priimtiną ir naudingą užsiėmimą. Klasikinis pavyzdys – kai potencialų polinkį žudyti turintis subjektas tampa gabiu chirurgu. Būdamas juo, jis visgi pjausto žmones, bet – gelbėja gyvybes, užuot jas atėmęs, be to, iš to užsidirba gyvenimui. Pritaikius teisėsaugos sričiai: čia „patologiškas“ smalsumas, kurį kiekvienam iš mūsų žadina žmogžudystės arba seksas, gali virsti profesiniu detektyvo arba teismo ekspertizės specialisto meistriškumu, padedančiu atskleisti net pačius tamsiausius nusikaltimus. Psichologiniu požiūriu toks impulsų ir emocijų pajungimas profesiniams tikslams yra produktyvus savigynos mechanizmas.


Humoro jausmas – tai visų pirma gebėjimas į problemą pažvelgti ironiškai, o svarbiausia – mokėjimas pasijuokti iš savęs ir savo rimtumo. „Sveikas“ humoras – nepaprastai veiksminga priemonė išsklaidyti stresą ir susigrąžinti pusiausvyrą. Juokavimas gali būti dalijimosi patirtimi su kolegomis forma. Humoras kuria tarpusavio paramos ir draugiško bendradarbiavimo atmosferą. Tačiau „nesveikas“ humoras, kai patyčių taikiniu tampa nukentėjusieji arba patys pareigūnai, kelia grėsmę visos policijos reputacijai ir net tyrimo eigai. Todėl svarbus įstaigos vadovų uždavinys – rodyti pavaldiniams humoro kultūros pavyzdį.

http://zurnalas.policija.lt

Komentarai (2)

Rašyti komentarą