Pastaruoju metu man dažnai tenka susidurti su policija. Nesumąstydamas, kaip kitaip galėčiau išlieti savo apmaudą dėl jų veiklos, nutariau aprašyti, ką man teko išgyventi. Rašau su šypsena veide, tikiuosi pasijuokti drauge su visais iš to, kas man nutiko.
Policininkai atvirai vienas kitam pasakojo istorijas apie tai, kaip pasidarys mažiuką leliuką ir išeis dekretinių atostogų.
Gyvenu Gedimino prospekte, atrodo, pačiame Vilniaus saugumo centre, tačiau per pastarąsias dvi savaites mane apvogė tris kartus. Maža to, kaskart nuvykęs į policijos nuovadą, pamatydavau tuos pačius veidus, trykštančius gyvenimo džiaugsmu ir besišypsančius ta šypsena, kokia šypsosi žmonės, neturintys rūpesčių. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Pirmą kartą praradęs savo mašinos priekinį stiklą, mylimą švarką ir bliuzoną į policijos nuovadą vykau optimistiškai pasitikėdamas teisingumu. Budėtojų dalyje aptikau du pareigūnus ir moterį, pareigūne vadinamą.
Vienas iš jų stebėjo kameras, kiti du tiesiog flirtavo ir vienas kitam pasakojo istorijas apie tai, kaip pasidarys mažiuką leliuką ir išeis dekretinių atostogų. Jų šnekos daugiausia sukosi apie poravimąsi ir kitus su tuo susijusius dalykus, todėl aš, būdamas padorus žmogus, mečiau į juos nepatenkintą žvilgsnį – bent langą užsidarytumėte, taip neleistinai nepadoriai šnekėdami tarnybos metu.
Pareigūnai neprieštaravo ir langą užsidarė, bet kas iš to? Atviras jų flirtas vis tiek ne tik matėsi, bet ir toliau garsiai skambėjo. Lyg to būtų maža, per keturiasdešimt minučių tarnautojas, turėjęs tirti mano skundą, taip ir nepasirodė. Laukti atsibodo, todėl palikęs savo duomenis seksualiai nusiteikusiems budėtojams išėjau lauk savais keliais. Man taip ir neperskambino.
Po savaitės mano mašinos langas vėl dužo. Šį kartą pavogė krepšį, kuriame buvo asmeniniai daiktai, pasas bei dar keli svarbūs dokumentai. Vėl iškviečiau policiją, atvažiavo du malonūs pareigūnai.
Suprasdamas, kad vagystės atskleisti praktiškai neįmanoma, sutikau su jų siūlymu nepradėti ikiteisminio tyrimo. Kam juos varginti, pagalvojau, ir tiesiog žmogiškai paprašiau, kad dažniau lankytųsi mano rajone, budėdami naktį užsuktų ir į mano kiemą, nes per savaitę čia dūžta bent pora langų, žmonės, baimindamiesi dėl savo užgyvento turto, kas naktį patiria psichologinį smurtą, dėl įtampos ilgainiui tampa irzlūs, vienas kitu nepatenkinti, mažiau valgo, rečiau mylisi, o darbe daugiau galvoja apie savo saugumą, nei apie darbą. Ir viskas tik dėl išdaužytų langų.
Nepraėjus nė savaitei vagys dar kartą iškūlė mano mašinos stiklą, šį kartą jiems pavyko iškrapštyti automagnetolą. Vėl skambinu tuo pačiu numeriu... pyp pyp... Bent atsiliepia.
Tiesą sakant, labai greitai. Tačiau klausa jų prasta... Papasakojęs, kas nutiko, išgirstu pasiūlymą vėl atvykti į komisariatą. Pasirodau greitai ir šį kartą laukti man netenka – iškart esu nusiunčiamas į kabinetą trečiame aukšte. Pabendravęs su pareigūnu eilinį kartą nutariu nerašyti pareiškimo, mat nusikaltimo atskleisti greičiausiai vis tiek nepavyks. Užtat susitariam, kad jei jis šiąnakt, dalyvaudamas naktiniame reide, ras kokį „pionierių“, būtinai man pasuks.
Būdamas naivus ir „durnas“ (draugai nesiliauja klausinėję, ar manęs bažnyčioje kartais nemuša) pasitikiu juo ir sutinku.
Vakare, sulaukiau draugės skambučio. Pasiūlė pasivaikščioti. Sutikau. Atėjusi į pasimatymą iš rankinuko ji išsitraukė šviežumu ir šaldytuvu kvepiančio vyno butelį. Dangus tą naktį buvo menkai debesuotas, debesėliai lėtai ir svajingai tiesiog plaukte plaukė, švietė trys žvaigždės...
Pamenu, dar mestelėjau draugei, gal einam į vidų to vyno, lauke juk negalima? Tačiau draugė, teisės studentė, greitai išaiškino mano teises, gresiančias nuobaudas ir patikino, kad blogiausiu atveju mums „pripaišys“ tik įspėjimą. Sutikau, negi aš ginčysiuosi su moterimi?
Nesu popadinis vyras, tiesiog tą vakarą norėjau praleisti ramiai... Prisėdom ant suoliuko Kudirkos aikštėj, vienui vieni, jei už kelių žingsnių būtų skridęs uodas mes be abejonės būtume girdėję jo sparnų virpesius absoliučioj tyloj... Draugė turėjo ir atidarytuvą, ne bet kokį, o prašmatnų - raudonu koteliu, metalinėmis rankenėlėmis.
Kaip dieviškai jos spindėjo nakties tamsoje, sunku net apsakyti! Lėtai atkimšau vyną, pūkšt, į laisvę ištrūko duslus garsas, kartu su juo ir kamštukas. Draugė jau laikė paruošusi dvi plastmasines taureles. Mikliai supyliau gėrimą į jas, susidaužėm ir pradėjom skanauti.
Tačiau... Iš mano lūpų besklindant romantiškam paistalui apie dviejų širdžių, kurios nepaiso jokių kliūčių kelyje, draugystę, atvažiavo kliūtis su švyturėliais. Mus išdavė mažasis brolis, vardu Kamera.
Žaibo greitumu suslėpėm įkalčius, bet pareigūnai, iš akmens tašytais veidais, vos judindami lūpų kampučius ėmė mums aiškinti, kokie amoralūs esame ir kad dabar privalome stoti ir važiuoti su jais pasišnekėti. Taip jie išsivežė mus į nuovadą. Tą pačią, kurioje jau buvau įpratęs lankytis. Čia mus pasitiko tie patys itin seksualumu spindintys budėtojai bei užrašas kameroje „Igor“, telkšantis dar gan šviežias kraujas, ant sienų buvo daug šlamšto prirašyta, o po suoliuku gulėjo suglamžytas puslitrinis „bambalis“ alaus.
Sėdau areštinės kameron visiškai sužalota siela ir nusivylęs gyvenimu. Buvo pikta, kad mane, didžiausią per dvidešimtį metų Lietuvoje gimusį nusikaltėlį, jie sulaikė taip greitai ir taip operatyviai. Ir už kokį nusižengimą! Negalėjau patikėti savo kvailumu! Matydama mano susikrimtimą draugė nepailsdama mane ramino, kad tik ko sau ten sėdėdamas nepasidaryčiau.
Po poros valandų, apie trečią nakties, pareigūnai mus iš tos kameros-palatos (galbūt net savotiško reabilitacijos centro, net nežinau, kaip tą vietą pavadinti) pagaliau išleido. Tiesa, prieš tai draugei dar davė papūsti – apsvaigusi nuo jaunystės ir jos šventumo ji įpūtė lengvą girtumą.
Man nedavė, nes išgerti buvau spėjęs tik gurkšnį, o papūsti aš taip norėjau. Išleisdami pareigūnai liepė mums pasirodyti kitą dieną, vienuoliktą valandą, kuomet būsiąs komisaras, kuris ir nuspręsiąs, ką su mumis, mano močiutės supratimu, didžiausiais recidyvistais, daryti.
Ir štai atvažiuojam mes mašina į nuovadą vis dar išdaužtu stiklu, nes nusibodo man juos dėti, o ir šiaip šiomis dienomis nelyja.
Komisaras su nuslinkusiais plaukais, tačiau suvešėjusia siela, net nepakėlęs akių paprašė asmens dokumento. Bet mano pasas pavogtas! Padaviau studento pažymėjimą. Komisaro akyse sužaibavo pyktis – standartinei procedūrai atlikti reikalingas būtent pasas, už nukrypimus nuo normos jam papildomų pinigų niekas nemokąs.
Laimei, sukaupęs visą vyrišką drąsą baudą jis pagaliau išrašė mano pažįstamai. Supratau, išrašys ir man, iš solidarumo, juk geras žmogus jis – vos tik pamatęs supratau, koks minkštaširdis besąs. Taip ir buvo. Maža to, net teikėsi išklausyti mano pasakojimo apie užgriuvusius sunkius laikus ir apie tai, kiek netekčių patyriau per pastarąsias dvi savaites.
Taigi gavau administracinę nuobaudą, be jokio įspėjimo įkliuvęs pirmą kartą. Savo kaltę pripažinau ir „neišsidirbinėjau“. Apmaudo derva mano sieloje virė gal dvi minutes, vėliau ir vėl galvoje sukosi mintys apie saldainius ir karštą arbatą.

www.lrytas.lt

Komentarai (1)

Rašyti komentarą