Ir ne vyresniojo komisaro kaltė, kad ypač šiemet rajone suaktyvėjo nusikalstamų grupuočių bei asmenų negatyvi veikla. Tai visos šalies bėda – seniai prognozuota, kad, blogėjant ekonominei padėčiai, šalyje daugės turtinių nusikaltimų, sukčiavimų, plėšimų, žiaurumo atvejų, aktyvės (neigiama prasme) nepilnamečiai ir kt.
Rajone keičiasi nusikaltimų pobūdis: dar pernai nusikaltėliai labiau gviešėsi į pinigus, o šiemet glemžia viską, kas turi nors kokią vertę. Kenčia ne tik daugiabučių gyventojai – nusikaltėlių nesulaiko nei aukštos ūkininkų ar verslininkų sodybų tvoros, nei patikimi užraktai. Net saugos tarnybos bejėgės.
Dėl nusikaltėlių įžūlėjimo policija praranda autoritetą, tad visuomenės pasitikėjimo policija problema, kurios policija ir šiaip iki dabartinės nusikalstamumo bangos pakilimo dar tinkamai nebuvo išsprendusi, tampa dar opesnė.
Bendras nusikaltimų skaičius rajone mažėja – dėl to, kad, šaliai išgyvenant ekonominę krizę, sustojo statybos, kurių aplink Vilnių buvo tikrai daug. Tačiau sunkių, žiaurių nusikaltimų daugėja, ypač kaimuose, vienkiemiuose, nuošalesnėse gyvenviečių sodybose.
Ryškėja ir nepilnamečių nusikalstamumo didėjimo, įžūlėjimo tendencija. Mokykla tampa objektu, kur registruojama nemažai paauglių nusikaltimų. Vagystės, ypač mobiliųjų telefonų, bandymai platinti mokyklose narkotines medžiagas, smurtiniai nusikaltimai – sumušimai, kūno sužalojimai, chuliganizmas – vis dažnesni vaizdai ir prie rajono mokyklų, ir jose.
„Prieš kelerius metus galėjome konstatuoti, kad, atlikus tam tikrą prevencinį darbą, pasisekė sumažinti nusikaltimų, susijusių su narkotikais, – sako M. Poplavskis. – Bet šiandien tokių nusikaltimų registruojame praktiškai visose seniūnijose – bandymai įtraukti jaunimą į narkotikų liūną vis dažnesni. Anksčiau tokių nusikaltimų nebuvo registruota Nemenčinėje, Maišiagaloje, šiandien, deja, narkotikai atkeliavo ir į šiuos miestelius“.
Į atokesnius, labiau nutolusius nuo sostinės sodus suvažiuoja gyventi teisti, asocialūs asmenys, žmonės, praradę butus ar neišgalintys jų išlaikyti. Ten pastebėta ir bandymų formuotis nusikalstamoms grupelėms.
Rajono policija stengiasi stebėti tokias grupes ir nesudaryti joms galimybių stiprėti.
Tokiomis sąlygomis nuo balandžio gyvena Vilniaus rajono policija ir jos dabar jau laikinas vadovas M. Poplavskis. Kokia gi dabartinė rajono policija? Ar ji pajėgi susidoroti su laikinais sunkumais, spręsti problemas?
„Vilniaus rajonas gali didžiuotis policijos kolektyvu, – įsitikinęs ilgametis vadovas. – Dešimtmečius šis brandus kolektyvas, pamažu keisdamasis pats ir keisdamas veiklos kryptis bei metodus, ir dvasine, ir profesine prasme garbingai tarnavo rajono gyventojams, Vilniaus miesto policijai, pagaliau – visai šaliai. Manau, padaryta labai daug, kad rajono žmonės būtų saugūs ir pasitikėtų pareigūnais, o kolektyvas sugebėtų tvarkytis pats tirdamas net sudėtingiausią nusikaltimą ar kitokį incidentą“.
Anot M. Poplavskio, tai susiformavęs kolektyvas, kuriame dirbo ir dirba įvairių tautybių pareigūnai, policininkų dinastijos, užauginęs ir subrandinęs ne vieną rajono ir aukštesnio lygmens policijos vadovą, ne vieną patyrusį specialistą. Tad patekęs į sudėtingą situaciją toks kolektyvas sugebės susitvarkyti, rasti optimalų sprendimą, nepasiduoti neigiamoms įtakoms.
Prastėjanti šalies ekonominė padėtis verčia koreguoti ir policijos veiklą. Reformuojama rajono policija buvo orientuojama keliomis svarbiomis kryptimis. Sustiprintos ar suformuotos specializuotos grupės sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams tirti. Vyresnysis komisaras patenkintas, kad pavyko išsaugoti ir sustiprinti grupę pareigūnų, tiriančių ekonominius nusikaltimus, – prognozės, kad tokių nusikaltimų gali daugėti, pasitvirtino. Neprarastas nė vienas šios grupės specialistas – dirba žmonės, turintys ne tik teisinį, bet ir ekonominį išsilavinimą. Ir darbo tikrai pakanka.
Dar viena veiklos koregavimo kryptis – prevencinė tarnyba. Apylinkės inspektoriai rajone seniai išlaisvinti nuo nereikalingo popierizmo, ikiteisminių tyrimų ir užsiima realiu prevenciniu darbu: apvažiuoja vienkiemius, gyvenvietes, lankosi mokymo įstaigose, bendruomenėse – visaip padeda kaimų gyventojams.
Didesnės darbuotojų kaitos rajono policijos komisariatas nejaučia. Atvirkščiai, pastaruoju metu vis dažniau atsiranda norinčiųjų įsidarbinti iš kitų rajonų PK, net Vilniaus miesto komisariatų.
Kalbant apie rajono reikalus, neliko nepastebėtos ir visos šalies policijos aktualijos, ypač policijos pertvarka.

Turbūt nebuvo valdžios, kuri nebandytų reorganizuoti ar reformuoti policiją. Kuo, Jūsų nuomone, skiriasi dabartinė policijos pertvarka nuo ankstesnių?

Išgyvenau tikrai daug policijos reformų. Bet po milicijos reorganizavimo į policiją tokio lygio ir masto reforma mano praktikoje pirma. Todėl gana sudėtinga pasakyti, kurlink pakryps reikalai teritorinėms policijos įstaigoms netekus juridinio statuso. Laikas parodys, ar tokia pertvarka pasiteisino, ar duos kokį nors ekonominį efektą. Už reformos sėkmę ir nesėkmes atsakomybę turėtų prisiimti reformos iniciatoriai. Deja, po pirmo reformos etapo, tai yra sumažinus juridinių asmenų skaičių, pradėta sudėtingiau spręsti ūkines problemas.

Gal prieš pradedant šią reformą reikėjo geriau pagalvoti apie šalies administracinį suskirstymą ir prie jo derinti policijos skaidymą?

Nenorėčiau trukdyti reformos iniciatoriams, tačiau manau, kad pirmiausia reikia tvirtai nuspręsti: ar policijos sistemą skaidyti į dešimt apskričių, ar į keturias penkias apygardas ar regionus, kaip dabar linkstama. Prokuratūra ir teismai dirba apygardos principu. Policija dirbdavo rajono ir iš dalies apskrities principu. Dabar, kai policija reformuota apskričių principu, politikai prakalbo apie regionus. Turbūt būtų logiškiau, jei tai būtų nuspręsta iš karto, o ne per penkis dešimt etapų. Nes kiekvienas iš jų skausmingas policijos žmonėms: pertvarkos reikalauja lėšų, reorganizuojant visada nubyra darbuotojų, tai padaro struktūrą kiek nestabilią. Žodžiu, reformuotojai turėtų jausti atsakomybę už reformos padarinius.

Kokią norėtumėte matyti rajono policiją ateityje?

Dar geresnę, mobilesnę, aukštesnio lygio. Ir ,aišku, geriau parengtą. Deja, šiandien neturime mokymo įstaigos, galinčios tinkamai rengti vidurinės grandies policininkus. Nenoriu žeminti dabartinių mokymo įstaigų, kur tokie pareigūnai rengiami, bet su jų absolventais, įgijusiais bakalauro ar magistro laipsnį, dar reikia gerokai padirbėti policijos komisariate. Tiesa bado akis: mums būtina stiprinti vidurinę grandį, tai yra turėti tokią mokymo įstaigą, kuri tinkamai rengtų apylinkės inspektorius, tyrėjus.
O ką kalbėti apie tokius padalinius kaip finansinių, ekonominių, susijusių su narkotikais, sunkių, labai sunkių nusikaltimų tyrimo? Nėra mokymo bazės, pareigūnai rengia vieni kitus. Pareigūnams labai trūksta specializuotų žinių. Be to, policijos taktika, metodika turi būti gerokai aukštesnio lygio.
Deja, dabartinė reforma atsijojo dalį senų, turinčių patirtį darbuotojų, ir tai negerai.
Man kyla klausimas: ar apskritai reikalinga policija? Dažnai girdime nusiskundimų, kad viešose vietose žmonės nemato policininkų. Bet juk rengiami tik patruliai, o tų, kurie, išmanydami policijos taktikos bei metodikos reikalus, sugebėtų atlikti prevencinį darbą, kaip tik trūksta.
Tokia mokymo įstaiga turėjo būti sukurta iki reformos – tada būtų paprasčiau atsisakyti senų darbuotojų. Nes kažkas turi rengti naujai mąstančius policininkus.
Deja, tokių šiandien niekas nerengia.

http://zurnalas.policija.lt

Komentarai (0)

Rašyti komentarą