Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymą, kuriame numatyta, kad nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis taip pat pripažįstami asmenys, kurie nuo 1990 m. kovo 11 d. atsisakė prievartinės tarnybos sovietų armijoje (pasitraukė iš jos arba boikotavo šaukimą tarnauti joje) ir dėl to buvo prievarta paimti į sovietų armijos dalinius arba iki 1991 m. rugsėjo 7 d. priversti grįžti tęsti (išvykti atlikti) tarnybą juose.

Pažymėtina, kad priimti šį įstatymo pakeitimą paskatino poreikis deramai įvertinti visus 1990–1991 m. prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakiusius ir dėl to nuo sovietų armijos veiksmų nukentėjusius asmenis. Paminėtina, kad daugelis tuometinių Lietuvos jaunuolių, atsižvelgdami į 1990 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtą nutarimą Nr. I-17 „Dėl 1967 m. spalio 12 d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje“, taip pat į 1990 m. balandžio 4 d. Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į Lietuvos jaunuolius, raginantį atsisakyti tarnybos sovietų armijoje, boikotavo šaukimą į sovietų armiją arba nutraukė tarnybą joje.  Dėl atsisakymo tarnauti okupacinėje kariuomenėje jaunuoliai buvo sovietų armijos atstovų persekiojami beveik visą 1990–1991 m. laikotarpį. Dalis tarnybos sovietų armijoje atsisakiusių jaunuolių buvo pagrobti ir prievarta išvežti į sovietų armijos karinius dalinius, keli jaunuoliai, persekiojami sovietų armijos atstovų, žuvo, dalis jaunuolių buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, kiti, bijodami susidorojimo su jais ar jų šeimos nariais, patys grįžo į sovietų karinius dalinius, dar kiti sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų išvengė, tačiau buvo priversti slapstytis beveik visą 1990–1991 m. laikotarpį.

Akcentuotina, kad kartu su šiuo įstatymu buvo priimtas Kompensacijų asmenims, 1990-1991 m. atsisakiusiems prievartinės tarnybos sovietų armijoje ir dėl to nukentėjusiems nuo sovietų armijos veiksmų, įstatymas, kuriame numatyta, kad suteikus nuo 1939–1990 m. okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą bus išmokamos šiems asmenims vienkartinės 4000 Lt dydžio kompensacijos. Kompensacijos bus pradedamos mokėti nuo 2013 m. sausio 1 d. iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai šiam tikslui skirtų valstybės biudžeto lėšų krašto apsaugos ministro sprendimu ir mažinama kompensacijos, kuri buvo išmokėta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimą Nr. 311 „Dėl vienkartinių kompensacijų asmenims, po 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems iš būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje ir už tai nuteistiems“, dydžiu.

Pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą tik daliai nukentėjusių jaunuolių (nuteistiems dėl pasitraukimo iš sovietų armijos asmenims) buvo taikomos tokios teisinio reglamentavimo nuostatos, kaip turintiems nukentėjusių nuo okupacijų asmenų – politinio kalinio – teisinį statusą. Šie asmenys, sukakę senatvės pensinį amžių ar pripažinti netekusiais 60 proc. ir daugiau darbingumo, įgyja teisę į nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją, kitas socialines garantijas (pvz., transporto lengvatą, sveikatos draudimą). Žala iš dalies atlyginta ir tiems jaunuoliams, kurie 1990 m. kovo 27 d. sovietų armijos desantininkų buvo pagrobti ir išvežti į Magadano sritį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 820 „Dėl vienkartinių kompensacijų asmenims, kurie po 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš būtinosios karo tarnybos sovietinėje armijoje ir buvo globojami Raudonojo Kryžiaus globos skyriuje, bet 1990 m. kovo 27 d. buvusios TSRS desantininkų pagrobti ir išvežti“, 21-am sovietų desantininkų prievarta į Magadano sritį išvežtam jaunuoliui buvo išmokėtos vienkartinės 4000 litų kompensacijos.

Svarbu paminėti tai, kad naujai priimtas įstatymas nėra taikomas asmenims, kuriems buvo išmokėtos kompensacijos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 820 „Dėl vienkartinių kompensacijų asmenims, kurie po 1990 m. kovo 11 d. pasitraukė iš būtinosios karo tarnybos sovietinėje armijoje ir buvo globojami Raudonojo Kryžiaus globos skyriuje, bet 1990 m. kovo 27 d. buvusios TSRS desantininkų pagrobti ir išvežti“.

Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso pripažinimo ar nepripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per 30 dienų nuo pranešimo gavimo.

Parengė teisininkė Gema Zapasnykienė.