R. Katinienė: įsiliejimas į LTPF atrodė kaip natūralus tolesnis žingsnis
Lietuvos policijos profesinė sąjunga (LPPS) prisijungė prie Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos ir šiuo metu LTPF vienija didžiąją dalį policijos sistemos profsąjungų. Klausiame LPPS pirmininkės Romos Katinienės apie paskatas vienytis, tolesnius planus ir jos požiūrį dėl dabartinių prioritetų.
LTPF: Kaip LPPS apsisprendė prisijungti prie Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos?
R. K.: Mums, LPPS nariams, labai svarbu, kad profesinės sąjungos – ypač atstovaujančios policijos pareigūnams – būtų vieningos ir darbdaviai nebegalėtų naudoti kortos, kad Lietuvoje daug profesinių sąjungų ir jos neprieina prie bendros pozicijos. Neseniai prie LTPF prisijungė ne tik LPPS, bet ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga bei Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga. Toks skaitlingumas neabejotinai padės siekti pareigūnams rūpinčių tikslų.
Be to, jau prieš tai, pradedant kolektyviniais susitarimais ir baigiant įprastų problemų policijoje sprendimu, ilgai bendradarbiavome su LTPF: aptardavome svarbius klausimus, derėdamiesi laikydavomės tų pačių pozicijų. Natūralu, kad per tiek metų pamatai, ar žiūrima viena kryptimi. Įsiliejimas į LTPF atrodė kaip natūralus tolesnis žingsnis. Anksčiau priklausėme Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui – NPPS. Visada siekėme, kad profsąjungos būtų nepriklausomos, bet NPPS vis labiau tapo ne pareigūnų interesų gynimo, o kai kurių žmonių politinių interesų platforma. Mums tai buvo nepriimtina.
LTPF: Kaip prasidėjo bendradarbiavimas? Ar visada lengva prieiti prie tų pačių pozicijų?
R.K.: Seniau tarp ankstesnių vadovų jautėsi šioks toks susiskaldymas. Na, bent tiek solidarumo tikrai nebuvo. Daugiau bendradarbiauti pradėjome, kai siekėme šakos kolektyvinės sutarties su Policijos departamentu, o ypač tai suintensyvėjo šiemet – dėl policijos reformos. Turėjome bendras diskusijų sesijas, kartu rinkomės veiklos priemones, drauge dalyvavome protesto akcijose dėl neteisėtai vykdytos reformos. Aiškiai matėme, kad abi organizacijos siekia tų pačių tikslų, dalinasi prioritetais, sutariame dėl veiklos formų. Supratome, kad kartu pasieksime daugiau. Ar lengva susitarti? Visada sakiau, kad svarbiausia, jog sutaptų vertybės, o dėl viso kito galima derėtis. Visi esame žmonės – tiesiog kalbėkimės ir girdėkime vieni kitus.
LTPF: Kokie tikslai po susijungimo? Į kokias problemas koncentruositės?
R.K.: Vienas iš jų – policijos reforma. Norisi tikėti, kad Lietuvoje gerbiame demokratines vertybes, tarptautinės ir nacionalinės teisės normas. Atsidūrėme ties svarbiais vertybiniais sprendimais ir čia akcentus turi sudėlioti pirmosios ir aukštesnės instancijos teismai. Jei norime statutinės tarnybos, kuria didžiuotumės, būtina aiškiai parodyti, kad už neteisingus ir neteisėtus sprendimus reikia atsakyti bei kad tai galioja ir įstaigų vadovams. Deja, ką matome dabar, demotyvuoja nemažą dalį policijos bendruomenės. Statutinėje tarnyboje norėtųsi suformuoti gerąją praktiką, kad ateityje neliktų nesiskaitymo su darbuotojais ir nebūtų daroma „kompromisų“ dėl įstatymų laikymosi. Iš neteisėtų sprendimų niekada negimsta teisėti.
Labiausiai skauda širdį, kad pastaraisiais metais pastangos, siekiant gerinti socialinį dialogą, lengva ranka nubrauktos. Paprasta: jei nereikėtų skirti tiek energijos tarpusavio santykių aiškinimuisi su PD vadovais, būtų galima daugiau dirbti su konkrečių problemų sprendimu ir aktyviau atstovauti narių interesams, daugiau prisidėti prie teisėkūros, megzti ryšius ir dirbti su įvairiomis valstybės institucijomis. Deja, dialogą kai kas supranta kaip galių demonstravimą. Nuolat susiduriame su policijos sistemos vadovų – ypač Policijos departamento – arogantiška darbo kultūra, kai nepatinkanti nuomonė ignoruojama bei visiškai nesugebama užmegzti konstruktyvių santykių ne tik su profesinėmis sąjungomis, bet ir kitomis institucijomis. Antra vertus, tokia atšiauri situacija profesines sąjungas skatina pasitempti ir ieškoti naujų problemų sprendimo būdų. Ne paslaptis, kad socialinis dialogas Lietuvoje – ypač policijos sistemoje – nėra pats geriausias, bet, profesinėms sąjungoms telkiantis ir veikiant vieningai, kitai pusei bus sunkiau nekreipti dėmesio į mūsų reikalavimus. Ar to pakaks iš esmės pagerinti situaciją? Sunku pasakyti: vis tik dialogui reikia dviejų pusių tarpusavio pasitikėjimo ir abipusės pagarbos, o šiuo metu to nėra.
LTPF: Kaip vertinate, ar toks policijos vadovų užduotas tonas pablogino situaciją ir regionuose?
R.K.: Ne visi žemesnių grandžių vadovai yra pakankamai stiprios asmenybės, kad laikytųsi tvirtos vertybinės pozicijos. Dalyje šalies komisariatų tapo kone madinga ignoruoti profesines sąjungas – juk taip daro PD vadovai! Jie net kaip vieną savo neoficialių tikslų įvardino, kad, įgyvendindami reformą, sunaikins profesines sąjungas. Natūralu, kad tokią aroganciją pasigavo ir dalis komisariatų vadovų. Vis tik tai yra trumparegiškas požiūris. Juk profesinės sąjungos nėra nukritusios iš kosmoso: joms priklauso ir ji atstovauja tiems patiems policijos pareigūnams. Normaliam vadovui turėtų rūpėti, kad jo pavaldiniai jaustųsi gerai ir būtų saugūs. Generaliniai komisarai gali greitai pasikeisti, o pareigūnai dirbs toliau. Žinoma, taip nėra visur – džiugu, kad kai kur dialogas nesuprastėjo.
LTPF: Sakėte, kad policijos reformos įgyvendinta netinkamai? Kokią žalą tai sukėlė?
R.K.: Visada pabrėžėme, kad profesinės sąjungos nėra prieš pokyčius, bet prieštaraujame tam, kaip tai įgyvendinta. Aiškiai matoma socialinio dialogo stoka, profesinių sąjungų ignoravimas, dėmėsio nekreipimas į pareigūnų poreikius. Iš patirties žinau, kad, nepalankiai vertinant policijos reformą, PD vadovų būsi greitai apkaltinta teikiant neteisingą informaciją. Taigi, pasakysiu, kaip teigė Vidaus reikalų ministerija, vertindama reformos pasekmes ir klaidas: matomas aiškus policijos pareigūnų skaičiaus mažėjimas ir lozungai, kad pagerės reagavimas į įvykius, padaugės policininkų gatvėse ir apskritai sustiprės viešasis saugumas, nepasiteisino.
Pareigūnai mato kitokias pasekmes: padidėjusį – ypač nepilnamečių – nusikalstamumą, taip pat sunkių nusikaltimų padaugėjimą, dažnesnius rezonansinius, visuomenę sukrečiančius nusikaltimus… Taigi, po reformos saugumo Lietuvoje daugiau neatsirado. Manau, jei savu laiku būtų rimtai išklausyti pareigūnų atstovų pastebėjimai ir patyrusių pareigūnų perspėjimai, rimtai siekta tarnyboje išsaugoti ilgai dirbusius specialistus, reforma būtų buvusi kur kas sklandesnė ir padaryta mažiau klaidų. Deja, dar kartą pamatėme, kad nemokėjimas girdėti kitų sukelia neigiamas pasekmes ir atneša žalą visuomenei. Gaila, kad dėl to dažnai kaltinami eiliniai policininkai, o ne šias bėdas sukėlusių vadovų arogancija.
LTPF: Ačiū už pokalbį.